Boja ir ne tik….

napatikejau savo akimis kai Kintu parkinge prie raodm sraigiu, pasiziurineje, pasniukstineje internete radom keleta receptu ir nusprendem pabuti gurmanais. prisirinkom beveik du kilogramus tu grazuoliu.

mane vis gasdino kad jos kandziojasi,bet as vis tiek isdrisau jas ringti.

taigi sio metu,pagal recepta jos ropineja po miltus. tipo ju zarnynas taip issivalys,ir bus skaniau. :)

p. s. tikiuosi bus skanu.

Kaip gera grizti i seima supranti tik tada kai jos nematai ilga laika. Dauguma buna pasikeite,kaikurie iseje… taip,as kalbu ne apie seima kurioje augai,o apie ta seima, kuri tave priema kaip seimos nar,i nors jusu nesaisto jokie kraujo rysiai. Man taip atsitiko,kai po metu grizau i savo komanda su kuria buriavau kelis metus. Buvo pertrauka kai mes kartu neburiavom metus. Viskas paaiskinama tuo,kad musu tevas-kapitonas budavo isvykes per varzybas arba nesutapdavo musu laisvadieniai.

Ir stai po metu mes vel kartu, nesakau visi,nes tikrai ne visi. Musu komanda persiformavo. Is senosios sudeties esam tik as ir kepas. Visi kiti isilakste arba negalejo plaukti. Na,bet kur yra praradimu,visad kazka ir atrandi. Stai siais ,metais atradom nuostabia mergina kuri puikiai buriuoja ir puikiai klauso kapitono komandu,ne taip kaip as.

Man,tiesa sakant,baisu,nes ta mergina kapitonas nori ja visiskai ijungti i musu komanda,o tai,savaime suprantama,reiskia,kad komandoje sumazeja vietos. Sumazeja. Ir stai jau ziuriu,kad per sekancias varzybas as nebeturiu vietos jauchtoje. Ka daryti? As normaliausiai pradejau panikuot. Viska papasakojau savo tevui (geneologiniam),nes nezinojau ka daryti. Tikejausi,kad jis man pades susirasti,kur as galeciau plauti per sezono uzdaymo varzybas. Bet ne. Jis pasikalbejo su kapitonu ir papasakojo mano isgasti. O kapitonas tik nusijuoke ir paklause: “kaip as galeciau ismesti is komandos geriausia savo buriuotoja?” as buvau apstulbusi kai man tevas tai papasakojo. Juk as pati per varzybas tiesioj uzsiroviau ant kapitono ir galvojau,kad jis niekad manes niekur nebeims.

Dabar dziaugiuosi,kad mano nuogastavimai nepasitvirtino. Bet per ateinanci regata, t.y. parselio regata gali but,kad man teks palikti seima,nes esu pakviesta plaukti su Tojanos jauniu komanda kuri skolinsis jachta ir plauks kaip atskira jauniu komanda sioje regatoje. Esu pakviesta ten plaukti,nes kazkada buvau Tojanos jaunimo komandos nare. Ir ne seip nare, o sturmane.

Ir stai as grizau po regatos ir noriu trumpai papasakoti,kaip man sekekesi.

Taigi,atvaziavau i regata ir suzinojau,kad su mumis plauks kapitono zmona Vile. Tai mane nustebino,taciau napareiskiau jokios nuomones apie tai. Kam reikstis kai niekas tavo nuomones neklaisia?

Na,plaukiant nieko ypatingo neivyko,taciau vakare as tapau komandos didvyre. Kaip? Ogi, musu kapitono zmona padaugino gerimu ir nebegalejo pareiti i jachta. Taigi as suorganizavau automobili kuris galetu mus nevezti iki jachtos. Kadangi, logiskai mastant, as niekaip nepakelciau suaugusios moteers, man padejo du vaikinai. Taigi, mes nuvezem Vile i jachta, ten ja, kazkaip, ikelem, paguldel ir grizom vakarot.

Po to,kai as grizau is jachtos, man Rene pasake “tai ka,visa komanda pasirupinai,dabar gali selt?”

Ir prasidejo tikrasis vakarelis!!!

Mes pradejom nuosirdziai dziaugtis tuo vakaru. Tas vakaras mums buvo ipatingas, nes visu pirma mes vel susitikom visi senai matyti trys draugai. Senai matyti, nes mes su Rene seip matydavomes vasara, o, va Ginto buvom nemaciusios jau metus, ir buvom baisingai jo issiilgusios.

O antroji proga buvo, kad ta vakara mes atsisveikinom su siu metu buriavimo sezonu ir tai buvo musu paskutinis pasiplaukiojimas. Taigi svesti tikrai buvo ka. O prie musu triju dar prisijunge vienas vaikinukas kuris dar pagyvino visa vakara. Nors nieko nebuom suplanave,viskas klostesi labai smagiai. Na, buvo toks mazumele nemalonus insidentas, kai as visai to nenoredama susipykti su Gabriele su ja apsipykau. Tiesa pasakius, as ant jos nepykstu, bet ji, kiek suprata, ant mane pyksta.

Musu kompanija susedom prie staliuko, sugalvojom isgerti, kad nuotaika butu pakylesne. Ir stai staiga, pri musu staliuko prisedo vyriskis. Jis pradejo musms pasakot kazkokias istorija (butas ar nebutas). Visi gyvai snekuciavomes. Is stai musu naujasis kompanjonas ima ir uzgesina savo cigarete i sausainius padetus ant stalo,kuriuos valgo, tiesa pasakius, tiki Rene. Kaip as tai pamaciau letai pakeliau akis i Rene. Reikejo matyti ta ispudinga jos veido israiska. As pradejau nesveikai juoktis. Man tiesiog prasidejo juoko priepuolis. Negaleajau susilaikyti. Aciu Dievui, niekas neatkreipe i tai demesio.

Poto kai tas vyriskis, rodos Aras jo vardas, nuejo,mes su Rene predejom kvatot ir viska papasakojom vaikinam. Buvo tikrai juokinga, gaila,kad negaliu parodyti to sausainio. Ji tikrai verta pamatyti.

Taigi vakaras ejo tikrai linksmai. Truko tik mazos smulkmenos. Sokiu. As su Rene labai megstam sokti. Taigi po sausainio istorijos bandem vaikinus issitempti pasokti,taciau mums nepavyko. Galu gale jie pasake, kad eina i jachta pasiimti alaus, o mes likom sokti. Tikejomes, kad tiktai bus su kuo pasokti. Ir mes neapsirikom.

Po keliu dainu, nuo tada kai mes likom vienos, prie musu priejo du vaikinukai. Matem,kad jie ne buriuotojai is sitos regatos, todel nusprendem, kad, turbut jie nidiskiai. Jie pakviete mus sokt. Pasokom, ir viemas is “kavalieriu” sako Renatai: “gal nori eit pas mame?”. Rene dave man zenkla, kad skambinciau Gintui ir Vaidui. Paskambinau, paaiskinau situacija. Jie bare atsirado kosminiu greiciu.

Kol jie atejo,mes su renata surezgem istorija,kad esam seserys,o Gintas ir Vaidas musu vaikinai. Iskart jiems tai isdestem ir musu vaikinai tuoj pat pagavo situacija, apsikabino mus per liemeni ir nusivede sokti. Man pasiseke, nes gavau kaip “vaikina” Vaida,o jis puikus sokejas. Nezinau kaip ten sekesi Rene ir Gintui, bet kai uzmesdavau aki i juos atrode,kad viskas lyg ir gerai.

Oj,ilgai mes sokom. Ir ne viena taurele isgerem,ne viena soki susokom,ne viena cigaretem surukem. Nesinorejo mums judet namolio,taigi sokom kaip pasiute. Galiausiai Rene paskambimo tetis ir pareiske,kad jai jau laikas eiti i jachta,nes jau yra puse sesiu ryto. Ir tai buvo tiesa. Nesinorejo isisskirti,taigi vaikinai sugalvojo palydeti ja, o as pareiskiau,kad lieku ir pareisiu su kitais draugais.

Tik tie draugai pasirodo visai ne i ta puse ejo,tai teko vienai pareit i jachta.

visa gyvenima as gyvenu su suniu, o dabar jau beveik visa menesi negaliu pamatyti savo mylimos kalytes kuria isgelbejau, ji buvo palikta likimo valiai. taigi,negaliu jos pamatyti tik todel, kad vienas zmogus mano,kad as esu neatsainga ir negaliu rupintis savo grazuole. ar taip teisinga?

Jis labai mėgo vaikščioti jūros pakrante. Ne todėl, kad buvo romantikas, bet todėl, kad tai jam primindavo senus laikus, kai jis dar plaukiodavo į jūrą. Plaukiotų ir dabar, bet nebeleidžia sąžinė ir mylimoji. Tai negi paliksi mylima moterį su mažu vaiku viena ir plauksi į jūra keliems mėnesiams, o gal net ir pusmečiui? Joks sveiko proto vyras taip nepasielgtų. Dabar baisu palikti brangius dalykus be priežiūros.

Jis vaikščiodavo palei jūra ištisas valandas, nes nebegalėjo sėdėti namie, žmonos kalbos jį buvo visiškai užgraužę, be to dar tas amžinas vaiko verksmas jį varė iš proto. Nors jie buvo labai mylimi, tačiau jam vis tai jau kėlė depresija.

Kai jis taip avaiksciojo palei jura tai jam primindavo tuos laikus kai jis plaudavo i jura ilgiems menesiams ir butovo vienas. Be seimos,be pasaliniu zmoniu. Tai buvo jo palaimingiausi melesiai gyvenime. Jis ir dabar svarste, ar negaletu i viska nusispjaut ir plaukt.

Viena paniukusia diena jis taip ir padare. Kadangi dar nuo senu laiku jis turejo susitaupes pinigu,js nuejo pas uosto kapitona,ir pasiklause ar nera parduodamu jachtu. Ir jam pasiseke. Kaip tik tuo metu,viemas senas juru vilkas pardavinejo savo maza laiveli.

Jis ji nusipirko.

Pasakes savo mylimai zmonai,kad jam laikas plaukti jis sedo i savo naujaja, mazaja jachtute ir isplauke pro uosto vartus.

Jo zmonai buvo be galo sunku isleisti vyra i tolimus krastus,bet ji puikiai suprato,kad negali nieko pakeisti. Ji liko krante su mazu ju sunumi ir lauke vyro,nors puikai suprato,kad greiciausiai jo niekad daugiau nebepamatys.

Kai klajoklis jureivis isplauke,niekas jo neislydejo. Jis neturejo artimuju,o zmonai buvo per daug sunku matyti,kaip jos vyras palieka gimtuosius namus. Tik jam isplaukus jo galvoje pradejo suktis mintys,kad jis net nezino kur jam plauti,nes jis kelionei susiruose vos per menesi,bet jis tiesiog issikele bures ir plauke pavejui.

Pirmaja nakti juroje,jis nemiegojo,o kai uzsnudo prie vairo jis sapnavo kosmarus. Kad jo maza jachtute blaskoma dideliu bangu ir vejo suduzta i uolas,o tai suzinojusi jo moteris palieka si pasauli,nebepakeldama sielvarto.

As tai zinau ne ji stebejau istisas valandas,istisus metus.

As ji stebejau nuo to nelemto rudens kai pirma karta ji pamaciau. Tuomet dar buvau maza mergaite. Na ne labai maza,taciau dar mergaite. As ji pamaciau stovinti ant jachtos denio, mazame uostelyje. I ta uosteli pati uzkydau gana netiketai,neturejau ten tuo metu buti,bet likimas nusprente kitaip.

I ta uosteli mane likimas atbloske tik del vienos aplinkybes,as tuo metu gyvenau su tevu,o jis vazinejo po mazus miesteliu ir juos fotografuodavo. Ta diena mes kaip tik buvome salies vakaruose. Mums pasiseke, nes ta diena tame uoselyje vyko jachtu varzybos ir tetis turejo galimybe nufotograzuoti nuostabiu vaizdu. Kad mane nepalikti ant kranto,jis paprase,kad vienas kapitonas pasiimtu mane i savo jachta.

Taigi as ateinu i jachta su kuria turiu plaukti,o is kajutes islenda vaikinas,kuris maloniai paduioda man ranka ir paima mano daiktus. Tiek ten tu ir daiktu, tik krepsys su fotoparatais. Tuo metu as taip pat fotografavau, nes taip padedavau teciui.

Kapitona mane supazindinpo su komanda ir tuomet as suzinojau jo varda. Tai buvo gtaziausias kada norsm mano girdetas vaikino vardas. Adrijus. Tai vardas kuri isismeni visam gyvenimui.

Ta diena mes ilgam islpaikeme buriuoti,kadangi ir pries tai pora kartu buvau sukiojusis ant jachtos denio,turejau supratima ka daryti ir kada nesimaisyti po kojomis.

Vakare, kai grizom i uosta. Vyko sokiai. Sakom per visa nakti iki paryciu. Sokau su daug kuo,tame tarpe i su Adrijumi. Jis buvo puikus sokejas,man rekejo tik speti perstatineti kojas. Po vakarelio turejau eiti miegoti i musu autobusiuka, bet mane pasikviete jachtos kapitonas ir pasiule patogiai issimiegoti jachtoje. Kai atejau i kajute supratau,kad man teks miegoti beveik vienam gulte su Adrijum. Bet jis maloniai pareiske,kad jis atsiguls ant grindu,o man uzleis savo gulta. Na, as nepriestaravau.

Taigi kita ryta puikiai issimiegojus padekojau jachtos kapotonui,atsisveikinau su visa igula ir mes su teciu vel patraukem i kelia,toliau ieskoti nauju nematytu vaizdu.

Bet man is galvos niekaip neisejo tas vaikinas is igulos. Apie ji galvodavau diena nakti. Tikejausi gar karta ji pamatyt. Maniau,kad isrdisciau ji uzkalbinti,gal net pakviesti kavos.

Metus jo nemaciau. Kai kitais metais nuvaziavom i ta uosteli fotografuoti tu paciu varzybu,nes si karta organizatoriai mus jau pakviete, vel pamaciau Ji. Jis mane pazino. Prisedau prie jo. Uzkalbinau. Jis man pasiule cigarete. Kartu parukeme. Poto isejome pasivaikscioti.

P.S. visi veikejai ir ivykiai issgalvoti. (atleiskite,kad rasau bet lietuvisku raidziu :) )

2007 m.

Man sunku rašyti tema, kuri teigai, kad aš jau esu ne vaikas. Aš dar jaučiuosi vaiku, o kartu jau ir paaugle. Tačiau man nepatinka tas pavadinimas “paauglai”, nes juo vadinami jauni zmonės ir visi mano, kad paauglystė “sunkus laiko tarpsnis”. Man taip nėra. Man tai nuostabus amžius, kai atsiranda daugiau teisių, galimybių.

Kad as esu nebe vaikas, aš negaliu pasakyt, nes giliai širdyje aš dar maža mergaitė, kuriai reikai, kad mama arba tėtis apkabintu. Išorėje aš jau paauglė, mergina, kuri pasitiki savimis ir ja pasitikima.

Kitų žmonių pasitikėjimą manimi aš pajutau šia vasarą. Tuomet  ir pasijutau “didele mergaite”. Manau, aš užaugau būtent šia vasarą, nes per ją daug patyriau. Nuo šios vasaros mane pradėjo vertinti tėvai, draugai, pažįstami, mokytojai. Aiškiai aš pati tai pajutau, kai man pasake : ” Nuo tavęs dabar priklauso ar laimėsim, ar pralošim”. Kai išgirsti tokius žodžius, tu turi susiimti ir padaryti viską, ką gali.

Kitose šalyse paauglystę pasižymi pradėjimu dirbti. Na,jei žiūrint iš šitos puses, vadimasi aš, aš jau paauglė, nes šia vasarą jau dirbau valstybinį darbą. Dirbau vieną mėnesį VU botanikos sode. Tačiau man pakako ir to mėnesio, kad suprasčiau, ką reiškia dirbti.

Vaikystė pasibaigia, kai pradedi mastyti nebe vaikiškai. Kada tapsi nebe vaikas, priklauso nuo labai daug dalykų, kad ir nuo to, kokioje šeimoje augi. Na, jei vaikas auga šeimoje, kur yra keli vaikai, ir tas vaikas, apie kurį mes kalbame, yra vyriausias šeimoje, aišku, jis suaugs greičiau.

Vaikystė gražus dalykas, bet kai tampi paaugliu, atsiranda daugiau galimybių. O kai yra galimybių, ką nors nauja nuveikti, visada išbandai naujus dalykus ir atrandi daug gražių dalykų. Bet nesuaukime per greit ir širdyse visad likim vaikais.

Indėnų išmintis byloja:

Kai paskutinė upė bus užteršta,

Kai paskutinė žuvis bus pagauta,

Kai paskutinis medis bus nukirstas,

Tik tada baltieji žmonės supras,

Kad pinigai nevalgomi.

Man šie žodžiai labai įsiminė ir aš juos karts nuo karto prisimenu. Visiškai su jais sutinku. Kas būtų, jei turtuolis nukristu į negyvenamą salą turėdamas tik savo pinigus, ar jis išgyventų? Ne, nes visko nuenusipirksi, pinigai reiklingi tik mūsų reikmėms patentinti. Robinzoanas Kruzas sudužus laivui atsirado negyvenamoje saloje,jo maisto atsargos ėjo į pabaigą, jis turėjo tik pinigu, bet kokia tų pinigų vertė, kai nėra į ką juos išsimanyti! Mes netausojame gamtos, ją teršiame, niokojame, bet kas bus kai gamta bus visiškai sunaikinta, kai nebeužaugs vaisiai, daržovės, grudai, vien dėl to, kad žemė bus nualinta ir nebepajėgs nieko užauginti? Ka mes tada darysime? Valgysime pinigus?

Šiandien noriu su visais pasidalinti poezijos skleidžiama šiluma ir gėriu. Vakar vekate negalėdama užmigti skaičiau poezija. Suradau vieną labai gražų eilėraštį. Tai Juditos Vaičiūnaitės eilėraštis “Burlaiviai” iš rinkinio Klajoklė  saulė. Skaitykit ir mėgaukitės.

                                                                            Burlaiviai

O baro atmsoj kažkas pamini burlaivius

……………………………………………………….

…Susverdėja stalas, kėdė. Nebuvau buvus

tokioj tolumoj. Bučiuoju purvinas marškas,

nes vėjo švilpimas audekluose - magiškas,

nes šįryt erdvė lyg šedevre - nė kiek neblunka,

ne braižo bloknotą nušiurus žuvedros plunksna,

nes net grindinys neatrodo dulkėtas ir mėšlinas,

nes tavo žadėtas dangus - begaliniai mėlynas…

Mes, Vilniaus Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklos choro “Šv. Pranciškaus paukšteliai” choristai, nuo 2007 metų dalyvaujame LNOBT spektaklyje “Mažasis princas”.

Kai vadovė mums pranešė apie tai, kad turime galimybę pabandyti dalyvauti šiame projekte, visas choras labai apsidžiaugė, ir mes kibome į darbą. Pradėjome mokytis. Pirmas dalykas, kurį padarėme, tai dar kartą perskaitėme knygą “Mažasis princas”. Kai jau įsivaizdavome, ką reikės vaidinti, buvo lengviau įsijausti.

Partitūrai išmokti turėjome tik pusantro mėnesio, o išmokti reikėjo daug. Mokėmės bendrose repeticijose su choro vadove Rita, taip pat ir asmeniškai su mūsų vokalo mokytoja Vidute, kuriai turėjome ir atsiskaityti. Kai gerai pramokome, su mumis pradėjo dirbti dirigentas Modestas Pitrėnas, ir su juo mes tobulinome tai, kas jau buvo išmokta.

Ir pagaliau atėjo ta diena, kai mes pradėjome repetuoti teatre. Jau antrąją repeticiją susipažinome su scenos režisiere Sara Mayers – su ja dirbti buvo labai smagu. Nors bendravome anglų kalba, bet puikiai supratome vieni kitus. Pradėjome repetuoti su solistais. Su jais irgi puikiai sutarėme. Dirbti buvo nesunku, ir viskas sparčiai judėjo į priekį. Kartais mes kulisuose per daug įsikalbėdavome, tada kuris nors iš solistų, pvz. Vytautas Juozapaitis, mus sudrausmindavo, mes aprimdavome keletui minučių… o paskui vėl tas pats…

Galiausiai mes visi, solistai, choristai ir visas teatras buvome pasiruošę parodyti spektaklį: ir “Mažasis princas” išvydo Lietuvos sceną ir žiūrovus, o žiūrovai – puikią operą. Visi buvo laimingi ar bent tokie atrodė, tačiau chorą liūdino tai, kad per pirmąją mūsų operą, per pirmą mūsų rimtą premjerą nebuvo šalia choro vadovės, nes ji tuo metu dirbo Ispanijoje. Bet, kaip visada, šalia mūsų buvo ištikimoji mokytoja Eglė, kuri mus prižiūrėjo ir nuramindavo, kai norėdavosi nusispjauti į viską. O tokių akimirkų, manau, buvo visiems, nes pasiruošimas nuo pirmojo natų paėmimo į rankas iki premjeros vakaro truko daugiau nei tris mėnesius.

Ir nors mūsų choro vadovė Rita Kraucevičiūtė mus mokydama kartais puldavo į neviltį, sakydama, kad esame nepakenčiami ir neimlūs muzikai, ji mus nuvedė iki nacionalinio operos teatro scenos ir visuomet mus palaikydavo, net kai būdavo už tūkstančių kilometrų nuo mūsų.

Jau trečią sezoną dainuojame “Mažajame prince” ir, manau, galiu drąsiai teigti, kad jau tapome operos ir baleto teatro dalimi. Kiekvienas iš mūsų choristų, dainuojančių nuo pirmojo spektaklio, turime po savo rožę, kurią mums atsiuntė pati operos autorė Rachel Portman iš Amerikos. Savo rožę aš susidžiovinau ir saugau ją kaip Mažasis princas savo mažojoje planetoje.

Boja Vėbraitė

Carpe Diem skrodzia bangas

Gegužės 9-10 dieomis Kuršių mariose buvo galima išvysti dug baltuojančių buriu. Ir aš ten buvau (alų midų gėriau:) ) su puikia Carpe Diem komanda. Bet pradėsiu nuo pradžių.

Penktadienį ryte išvažiavom iš Vilniaus. Važiavom keturiese,Ieva,Liudas Čeikus,aš ir Mika (mano ištikimoji keturkojė palydovė). Teko važiuoti į Klaipėda,nes,pirma,Liudui taip buvo patogiau,antra,aš ir pati turėjau reikalų Klaipėdoje. Į Klaipėdą atvažiavom pusę antros, jau antrą valandą aš buvau susitarusi susitikti su savo seserimi Rasa,kuri kaip tik tą dieną buvo Klaipėdoje. Kaip jau pagaliau pajudėjome iš uostamiesčio pasidarė kažkaip geriau širdyje,nes žinojau,kad kai jau būsiu Mingėje,man regata jau bus prasidėjusi.

Nors Mingėj mane pasitiko nelabai maloni staigmena (apie kuria norėčiau nutylėti),bet buvo ir smagių dalykų kurių ilgai laukiau. Kaip pavyzdį galėtume paimti tai,jog jau pusę metų nebuvau mačiusi Ligitos (Keturių vėju kapitonės),o dabar ją vėl pamačiau Mingėje. Tačiau pats nuostabiausias dalykas koki tik galėjau įsivaizduoti,mano Ieva buvo šalia manęs.

Ir štai išaušo lauktoji regatos diena,gegužės 9-oji. Kapitonų pasitarime teko sudalyvauti man pačiai,nes mūsų mylimas ir gerbiamas kapitonas “labai tingėjo keltis”… Kai pagaliau buvo žinoma distancija visi sulipo į jachtas ir atsišvartavome,nors iki tečiosios,klubinės grupės starto  dar buvo likusi valanda. Iki Pilypo plaukėme motoruodami,kol susirifavome grotą,kurį išsikėlėme tik atplauke iki starto. Tada mane Olandas (mūsų kapitonas) nusiunte į kajutę klausyti instrukcijų per radiją. Startas buvo atidėtas pusvalandžiui,taigi ilgai “malėmės” prie starto. “Vendas,vendas vendas. Pakutinį kartą susivenduojam ir lekiam į startą”. Startavom tikrai neblogai,antri savo grupeje. Vėjo buvo daug,taigi plaukti buvo tikrai smagu. Šoninė banga mus mėtė kaip turi būt,tačiau mūsų greitis buvo patenkinamas,5 mazgai.

Grotas plyšo mums tik startavus,bet Carpe Diem komandai tai nebaisu,plaukėme toliau. “Paėmus” 18 boja mums pradėjo irti genuja,bet neišsigandome ir to. Kaip Nida jau  buvo taverze genuja neatlaikė ir pyšo. Teko skleisti štormini satkseliuką. Galiausiai kapitonas liepė nuleisti bures,užvesti variklį ir plaukti tiesiai i Nidą. Aš nusileidau į kajutę susisiekti su teisėjų laivu ir pranešti,kad mes nusiimam nuo distancijos.

Atplaukę į Nidą nuėjom pavalgyti.Kadangi nebereikėjo niekur skubėti,nes mes neplaukėme antrojo etapo valgėme ramiai ir išlydėjome kitas jachtas į tolimesnį etapą.

Vakare Nidos boulingo klube vyko regatos aplaistymas. Visi šoko, dainavo ir šeip plepėjo,kaip visada,apie vėja,bures,jūras ir ateinančias regatas bei keliones. Pasisedėjima pagyvimo gyva muzika balkone, visi šoko ir dainavo iki paryčiu,neatsižvelgdami į tai,jog iš ryto laukė trečiasis startas. Na,ir aš pati ilgai dar nėjau miegoti. Kai jau galvojau eit į jachtą prisiminiau,jog esu apsivilkusi Bitlo (Dariaus) striukę. Kai nuėjau iki Tojanos,gražinti striukės,ten sėdėjo Tomkė su Simona ir Bitlu. Jie pakvietė mane prisėsti,tai taip ir užsilikau ten valandai. Kai pagaliau aš su Simona išėjom,dar valanda sėdėjom ant molo ir šnekučiavomės.

Kitą rytą kai atsikėliau supratau,kad negrąžinau Bitlui striukės,taigi teko eiti jo ieškoti,bet jis mane susirado pirmas. Po nepilnos valandos išplaukėme. Tik išplaukus pro vartus man buvo liepta vairuoti,taigi nelabai galėjau skustis. Rumpialiavau iki pat Mingės. Kai susitvarkėme jachta,vyko apdovanojimai. Ir įvyko tai, ko aš visai nesitikėjau. Mes buvom apdovanoti. “Jachta suplėšiusi visas bures,tačiau kirtusi pirmą starto ir paskutinę finišo linija,taip pat bus apdovanota prizu”- ištarė vyr.varžybų sekretorė Rasa Timukienė. Ir štai mes kaip visada apdovanoti. Jėga.

Labai tikiuosi,kad mūsų komandai ir toliau taip puikai seksis ir kitose varžybose. Ir dar labai tikuosi,kad kam nors bus įdomus šis mano apžvalginis rašinys. Linkiu visiems gero vėjo!